Everyday Life. Everyone needs a Break. Paris

Dienos lekia beprotišku greičiu. Net nepajutau, kaip Paryžiaus gatvės ištuštėjo, kai kurios kepyklėlės "išėjo atostogų" ir metro traukinyje atsirado daugiau vietos... Tokių atostogų reikia ne tik žmonėms, bet ir pačiam miestui. Pailsėti, pamąstyti, sustoti...

Rugpjūtis, kitaip čia vadinamas "ramybės mėnesiu", ir man atnešė daug apmąstymų. Stebiu Paryžiaus tiltus ir suprantu, kaip viskas pasikeitė nuo to (dar, atrodo, neseniai buvusio) laiko, kai čia praleidau tą nuostabų pusmetį: nebėra to nerūpestingumo jausmo, nebeturiu tiek laisvo laiko ir dažnai, užuot pasilinksminus viename iš savaitgalio vakarėlių, renkuosi gardžią vakarienę mielame Paryžiaus bistro. Tiesa, vienas dalykas turbūt jau niekuomet nepasikeis: kaskart, kai tik vaikštau savo buvusių namų gatvėmis ir medžių viršūnėse matau paskendusias Eifelio bokšto šviesas, mano veide atsiranda nostalgiška šypsena. Ir, atrodo, daug ką atiduočiau už kelionę laiku, sugrįžimą atgal. Vėl pajusčiau tą išsiilgtą sienų kvapą, sėdėčiau prie savo lango, stebėčiau savo gatvę ir girdėčiau grindų girgždesį, vos įžengusi į savo kambarį... Bet vis dėlto, viskas juda į priekį ir tuomet aš tiesiog praeinu... keliauju į kitus savo namus, kuriuose kuriu naujus prisiminimus.

Ir nors kasdien keliuosi ir einu į darbą, tačiau vis pagalvoju - galbūt šis laikotarpis ir yra mano atostogos, mano pertrauka? Tam, kad suprasčiau, apie ką bus mano gyvenimas. O galbūt tam, kad įsitikinčiau, jog einu tinkamu keliu. 

Taip mes su Paryžiumi ir ilsimės... paskendę savuose apmąstymuose, bet vis tokie pat gyvi. Jis - savo šviesomis ir begalybe, aš - savo svajonėmis ir mažais kasdienybės stebuklais.

Life is flying so fast I can't even tell you. I didn't notice how the streets of Paris got empty, some of the bakeries "went on a holiday" and metro trains became less crowded... Not only people but also the city needs this holiday. To take a rest, to think, to stop for a while...

August here, sometimes named as "the month of calmness", brought me lots of thoughts as well. I look at the bridges of Paris and think how everything has changed from the time I lived here (even though it was not so long time ago): now I feel more responsible, I don't have that much free-time and instead of having one of the weekend parties, I better go and enjoy a lovely dinner in one of these charming cafes of Paris. But yes, I think that one thing will never change: every time I pass the streets of my home, where I used to live and each time when I see the lights of the Eiffel tower, I can feel that nostalgic smile on my face. And seems like I could give a lot for opportunity to travel in time, to go back again. I would like to feel that smell of the walls, would love to sit by my window, look at my street and hear that creak of the floor each time when I step into my room.  But however, everything moves forward and I just walk through. I'm going to my new home where I can create another nice memories again.

And even though, every morning I wake up and go to work, I feel like maybe this time is my holiday, my break? So that I could understand about what my life is and will be. Or maybe just to make sure that I'm in a good direction.

This is how we both me and Paris are taking a rest... drowned in our own thinking but still the same alive. Paris - by its own lights and infinity, me - by my own dreams and little every day miracles.

 Follow my blog on: instagram and facebook.