Everyday Life. Flavors of September-December 2019

Tikriausiai, nieko nenustebinsiu pasakydama, jog praėjusieji metai ir man pralėkė šiek tiek per greitai. Tačiau naujuosius metus noriu pradėti ir vėl prisimindama maloniose kasdienybės veiklose išnykusį kitą mielą užsiėmimą - tinklaraščio pildymą.

Šį kartą apžvelgsiu ganėtinai ilgą laikotarpį. Restoranų, kuriuos aplankiau rudenį ir jau įpusėjusią žiemą buvo nemažai. Atidžiai peržiūrėjusi jų pavadinimus, pasilikau tik keletą tų, apie kuriuos jums norėčiau papasakoti daugiau.


VILNIUS

Moss

Į pusryčių ir pietų restoraną „Moss“ keliavau du kartus iš eilės. Sugrįžti į šį restoraną panorau dėl vieno, išties maloniai nustebinusio pusryčių patiekalo - purių keptų varškėčių. Jie man priminė lengvus varškės „debesėlius“, maloniai tirpstančius burnoje. Tokį gardų ir saldų ryto patiekalą šiame restorane rekomenduoju paragauti kaip desertą arba skanauti nelabai alkaniems valgytojams.


Į „Moss“ atvykusi antrąjį kartą, negalėjau neužsisakyti „Benedikto kiaušinių“. Juk tai - kone firminis kiekvienos pusryčių kavinukės patiekalas. Į kompaniją jam dar panorau priimti klasikinį avokado skrebutį ir šviežią, „Moss“ kepamą kruasaną su karamele ir migdolais.

„Benedikto kiaušinių“ estetiniam vaizdui ir skoniui priekaištų neturėjau, tačiau iki tobulumo man pritrūko išraiškingesnės, sviestinio skonio bandelės, kuri šį patiekalą galėtų paversti išskirtinesniu.


Avokado skrebutis buvo pilnas spalvų ir tekstūrų. Stebinantis pasirodė ir jo skonis - nemažai citrinos rūgšties, balansuojančios su salstelėjusiu raudonuoju svogūnu. Duona - paskrudusi išorėje, tačiau minkšta ir puri viduje. Avokado skrebučių mylėtojams toks derinys galėtų tapti nauju pusryčių atradimu, - pamaniau.

Atkandusi pirmąjį kąsnį prancūziško raguolio su karamele likau maloniai nustebinta - kruasano išorė buvo traški, vidus - porėtas ir drėgnas. Dar daugiau tekstūros jam suteikė tąsi ir saldi karamelė bei paskrudintos migdolų plokštelės.


Apibendrinus, pusryčių vieta „Moss“ man tapo išties maloniu atradimu Vilniaus Senamiestyje. Čia sugrįžčiau ne tik dėl purių varškėčių ir gardžių kruasanų, bet ir dėl romantiško Vilniaus vaizdo pro langus.

Kamikadzė

Legendiniu dažnai pavadinamas japoniško maisto restoranas Vilniuje „Kamikadzė“ savo lankytojus ilgą laiką džiugino kokybiškais, tačiau limituotais dienos pietumis. Įsimintinu jų skoniu ne kartą mėgavausi ir aš, bet, turiu pripažinti, šio japoniško maisto pasiilgdavau ne tik dienomis, bet ir vakarais. Atrodo, mano mintys apie ir vakare veikiančią „Kamikadzę“ materializavosi - restoranas duris atvėrė naujose, daug erdvesnėse patalpose Klaipėdos gatvėje Vilniuje, todėl nieko nelaukdama užsukau čia pavakarieniauti.

Dviese užsisakėme „Gyoza“ koldūnų bei marinuotos žuvies - ungurio ir lašišos.

„Gyoza“ koldūnai atrodė puikiai - pilni įdaro, kurį supo itin plona tešla. Prie jų patiekiami du skirtingi padažai - vienas priminė soją - buvo ganėtinai skystas ir sūrus, kitas - salstelėjęs ir klampus. Šis japoniškas užkandis buvo sotus, švelnus ir aromatingas. Toks malonus skrandžiui, jog jo porciją sudorojome vos per keletą minučių.

Tiesa, neką lėčiau burnoje tirpo ir marinuotas ungurys. Pajausti salstelėjusį šios žuvies skonį norėjosi vėl ir vėl. Tai buvo minkščiausias ir gardžiausias ugnurys kokį kada nors ragavau.
Marinuotos lašišos tekstūra neprilygo ungurio, tačiau kitoks žuvies skonis akimirksniu atgavino saldumo prieskoniu užlinguotus skonio receptorius. Šis patiekalas priminė gaivias, žuvies salotas - šviežia, lengva, ne per sunku, tačiau sotu. Tiesa, taip norėjosi atsiliepti apie visus „Kamikadzės“ patiekalus, kurie vakarienės metu slyste nuslydo gomuriu.

Stikliai

Lapkritį geriausiai pajaučiu prasidėjusio tamsaus periodo laikotarpį - saulė kyla vėlai, o leidžiasi - anksti. Languose dar nematyti spalvingų kalėdinių girliandų šviesų, o danguje vis dažniau pasigendu saulės blyksnių. Tačiau praėjusį lapkritį, malonus kvietimas paragauti degustacinių pietų „Stikliuose“ paskutinio rudens mėnesio niūrumą išties praskaidrino.


Degustacinių pietų metu ragavome:

-lietuvišką rūkyto upėtakio žuvienę su kopūstais, bulvėmis ir krienais;
-perlines kruopas su žieminiais moliūgais, kepintomis moliūgų sėklomis bei tarkuotomis anties kepenėlėmis ir spragintais grikiais;
-keptą stirnienos nugarinę su karamelizuotais svogūnais, kadagių sėklų aliejumi, patiektą su garstyčių padažu;
-žieminį obuoliuką, įdarytą marmeladu su itališku morengu ir vaniliniais ledais.


„Stikliai“, kaip visuomet, žavėjo nepriekaištingu maisto pateikimu ir aptarnavimu. Ragauti patiekalai priminė tai, ką įsivaizdavau galvodama apie prabangias lietuviškas Kalėdas, kuriomis mėgaudavosi Lietuvos bajorai. Šiai pietų puotai netrūko spalvų, kokybiškų ingredientų ir šilumos.

Please.lt

Havajietiškų „pokė“ dubenėlių ir sushi baras „Please.lt“ nuo pat pradžių socialinėje erdvėje kūrė spalvingo ir nuotaikingo restorano įvaizdį. Patikrinti, ar „Please.lt“ gerai nuteikia ir realybėje keliavau vieną žvarbų rudens vakarą.
Kartu su draugu lankydamiesi šiame „pokė“ dubenėlių ir sushi bare nusprendėme paragauti klasikinį lašišos ir ryžių dubenėlį bei paeksperimentuoti ragaujant ne tokį įprastą - krevečių ir kinvos kruopų  „bowl“.
Taip pat, iš daugelio skirtingų sushi pavadinimų, išsirinkome „Crunchy Eel“ ir tik vėliau supratome, jog „Please.lt“ karštuosius sushi valgiaraštyje įvardijo prirašydami žodelį „crunchy“ (liet. traškus). Nors karšto sushi pasirinkimu likome patenkinti, manau, jog toks jų paruošimo būdas turėtų būti nurodytas valgiaraštyje.


Padavėjui patiekus du havajietiškus dubenėlius likau nustebinta šio, moderniu ir erdviu interjeru pasižyminčio restorano sprendimu mūsų užsisakytus patiekalus patiekti popieriniuose induose. Suprantu, jog toks maistas tiesiog idealus išsinešimui, tačiau negaliu perprasti, kodėl prisėdus vakarieniauti didelėje ir, iš pirmo žvilgsnio, valgyti vietoje pritaikytoje restorano salėje, turėjome tenkintis popieriniais, su šių dienų aktualijomis prasilenkiančiais dubenėliais. Po poros minučių ant stalo atkeliavo ir karštas, popierinėje lėkštelėje paguldytas sushi. Maistas atrodė išties neblogai, tačiau jo pateikimui skyriau didelį minusą.


Apsiginklavusi mediniais pagaliukais, nėriau į „pokė“ dubenėlį. Lašiša ir krevetės buvo puikaus skonio. Lengvai marinuota, saldžiai sūru, minkšta, - tokiais žodžiais apibūdinčiau jūros gėrybes. Tačiau kabindama giliau pajutau šaltus ryžius ir tokios pat temperatūros kinvos kruopas. Toks radinys dubenėlio dugne nebuvo malonus. Patiekalą žymiai geriau papildę būtų šilti, o ne lyg iš šaldytuvo ištraukti ryžiai ir kinvos kruopos. Be malonesnės temperatūros pagrindo, dubenėlyje pasigedau daugiau marinuotų daržovių. Lašišos „bowl“ dominavo dideli salotų lapai, edamame pupelės, jūros dumbliai ir šiek tiek avokado. Tačiau skonio receptoriai reikalavo daugiau spalvingų daržovių, o galbūt net - vaisių? Krevečių dubenėlyje galėjau sutikti visus anksčiau išvardintus ingredientus, išskyrus avokadą. Jį čia gana neblogai pakeitė ananaso gabalėliai.

Pirmasis sushi kąsnis buvo išties malonus - traški ir šilta jo išorė puikiai balansavo su minkštu, unguriu ir kreminiu sūriu įdarytu sushi vidumi. Tiesa, tokios pirmojo įspūdžio emocijos, su kiekvienu tolimesniu kąsniu keitėsi. Atrodė, jog šių, gardžia žuvimi įdarytų sushi skonį norima užgožti nemenku kreminio sūrio sluoksniu. Jo buvo tiek daug, jog sūrio perteklių net iškabinau pagaliuku.


Apibendrinus šią patirtį, dubenėlių, kuriuos ragavome, nepavadinčiau nei „pokė“, nei havajietiškais. Tai buvo improvizuotas bandymas patiekti ką nors egzotiško. Sushi taip pat priminė greitojo maisto taškuose gaminamus sushi - didelis kiekis, daug kremo, tačiau nedaug skonio ir kokybiškų ingredientų.
Popieriniuose induose patiektas maistas man pasirodė per brangus, o aptarnavimas - tiesiog apsnūdęs.

Marina Bistro

Naują pietų restoraną „Marina Bistro“ su drauge nusprendėme išbandyti vieną žvarbią rudens popietę. Nors lauke rudens šaltukas stingdė pirštus ir kūną, sušilti ir atgaivinti skrandį gardžiais pietumis tikėjausi visai netrukus.

Dienos pietų eiga šiame, naujai duris atvėrusiame bistro, akimirką pasirodė paini: ant aukšto stalo išrikiuotos salotos, sriuba ir pagardai. Karštieji patiekalai sudėti šilumą išlaikančiuose induose prie baro, tačiau niekur nematyti lėkščių sriubai. Galvoje besiraizgančias minčių pinkles tuoj pat išpainiojo čia dirbančios malonios darbuotojos. Dienos valgiaraštyje surašyti septyni skirtingi dienos patiekalų pasirinkimai (įskaitant sriubą ir salotas), juos galima valgyti atskirai arba rinktis rinkinius: sriuba ir salotos (6eur) arba sriuba ir karštas patiekalas (7eur). Dienos pietus užsisakyti reikia patiems, priėjus prie baro. Užsisakę maistą gausite dubenėlį, kurį sriuba ir pagardais pripildysite patys. Jei valgysite tik karštą patiekalą, nieko nelaukdami, galėsite pereiti prie jo. Kompotas ir vanduo įskaičiuoti į patiekalų kainą, - maždaug taip mums apie „Marina Bistro“  dienos pietų eiga papasakojo čia dirbanti moteris.


Nusprendžiau, jog norėsiu išbandyti vieną iš dienos pietų rinkinių, kurį sudaro dienos sriuba ir pasirinktas karštas patiekalas.

Gautas dubenėlis sriubai man pasirodė vėsus - įpilta į šaltą ir ganėtinai platų indą tą dieną tiekiama burokėlių sriuba atvėso akimirksniu, todėl nė nesušildė žvarbiame ore sušalusių pirštų. Kartu su nepakankama jos temperatūra, nedžiugino ir sriubos tekstūra - šį patiekalą norėjosi vadinti ne burokėlių sriuba, o burokėlių sultiniu. Jame plaukiojo vos keletas tarkuotų burokėlių ir virtų bulvių. Tokia sriubos tekstūra ir temperatūra nuvylė.

Iš pagrindinių patiekalų išsirinkome indišką vištienos iešmelį ir kiaulienos plovą.
Indiškas vištienos iešmelis buvo dailiai apskrudęs griliuje, o pažvelgus pro langą galėjau matyti čia pat, lauko terasoje mėsą kepantį virtuvės darbuotoją. Vištiena buvo išties minkšta ir sultinga, tačiau gero skonio balanso neišlaikė garnyras - virtos bulvės, gaivus jogurtinis padažas ir šviežių daržovių salotos. Virtos ir žalumynais puoštos bulvės priminė valgyklos meniu ir tikrai nenukėlė į „Marina Bistro“ socialiniame tinkle žadėtą gastronominę skonių kelionę.

Deja, taip pat atsiliepti norėjosi ir apie kitą dienos patiekalą - kiaulienos plovą.
Daržoves prie šio patiekalo galima pasirinkti patiems, tačiau negaliu teigti, jog jų asortimentu likau sužavėta. Tiksliau, pasirinkimų buvo vos du - šviežių daržovių salotos ir pomidorai (tiesa, išeinant iš restorano pamačiau, jog garnyro stalas papildytas taip prie plovo reikalingais marinuotais agurkėliais). Pradėjusi ragauti plovą likau maloniai nustebinta mėsos ir ryžių skoniu. Tai buvo kvapnus, Rytų prieskoniais persismelkęs patiekalas. Lėkštėje stengiausi „pagauti“ visus mėsos gabalėlius, tačiau šie pasibaigė greičiau nei tikėjausi - mano lėkštėje liko baltuoti tik ryžiai. Pajutau, jog keli mėsos gabalėliai ir burokėlių sultinį labiau primenanti sriuba alkio numalšinti nepajėgė, tačiau pietums valgyti vien tik ryžių taip pat nesinorėjo. Akimirką mano įvertinimą viršun kilstelėjęs kiaulienos plovas, taip pat greitai, pasiglemžęs teigiamas pirmojo įspūdžio emocijas, smuko žemyn.


„Marina Bistro“ palikau apimta nusivylimo jausmo: ragauti patiekalai tiesiog „bangavo“: kilo aukštyn su kiekvienu gardžios mėsos kąsniu ir taip pat lengvai krito žemyn dėl netinkamai parinktų priedų, nepakankamos temperatūros, nuviliančios tekstūros ir estetinio vaizdo lėkštėje.

Holy Donut

Spurgų kavinukę „Holy Donut“ neretai aplankau norėdama pasistiprinti pusryčiais. Čia jie išties verti dėmesio. Blyneliai, skrebučiai ir „Benedikto kiaušiniai“ yra tik nedidelė dalis čia tiekiamų ryto patiekalų. Nors kadaise ragautais „Benedikto kiaušiniais“ sužavėta nelikau (straipsnis apie tai čia), šioje pusryčių kavinukėje mėgstu save palepinti įdarytais beigeliais arba puriais keptais varškėčiais. Ragauto maisto kokybė ir porcijų dydis dar nenuvylė.


Mason Gastropub

Savaitgalio brunch stilingame, bet pusryčiais nenudžiuginusiame „Mason Gastropub“ taip pat vertas atskiro pasakojimo. Tiesa, šį kartą tam, kad mano klaidos nekartotumėte.


Vėlyvą šeštadienio rytą atvykę į restoraną nustebome, jog čia esame visiškai vieni. Veikiausiai, tai ir buvo pirmasis ženklas, leidžiantis suabejoti čia tiekiamų pusryčių kokybe. Prisėdus prie staliuko, pajutome, jog patalpa išties vėsi. Belaukdama savo užsisakyto patiekalo nekantriai tryniau delnais - pirštai šalo, o nuotaika smuktelėjo žemyn.

Iš ganėtinai lakoniško „Mason Gastropub“ pusryčių meniu išsirinkau keptus varškėčius. Deja, šie tikrai nebuvo verti savo kainos (6.9€). Penki skirtingų dydžių blyneliai buvo tokie nedideli, jog suvalgiusi šį, labiau miltinius blynus nei purius varškėčius primenantį patiekalą, jaučiausi tik lengvai užkandusi. Keptuose varškėčiuose pasigedau ne tik daugiau varškės skonio bei tekstūros, bet ir šviežių uogų, kruopštaus pateikimo, šį patiekalo gaminusio žmogaus šilumos.
Apibendrinus šią pusryčių patirtį, „Mason Gastropub“ įvardinčiau vieta, kuriai išties vertėtų apsvarstyti vėlyvųjų pusryčių gaminimo ir patiekimo galimybes.

Tiesa, baigusi valgyti pusryčius, iš „Mason Gastropub“ norėjau tiesiog pasprukti.. Dėl patalpose jaučiamos vėsumos čia nenorėjome pasilikti ilgiau.



Geri laikai

Atvykusi į naujai duris Vilniuje atvėrusį restoraną-piceriją „Geri laikai“, akimis čia patyriau tikrą spalvų, formų ir tekstūrų spektaklį, kuriame „šoko“ ryškiaspalviai ir ramūs, klasikiniai tonai, skandinaviško tipo mediniai ir vintažiniai baldai, neįprastų formų elementai, įvairiausiais raštais išmargintos grindys bei melsvos lubos. Skirtingų, vienoje erdvėje esančių detalių ir atspalvių šiame restorane nemažai, tačiau jie, kaip reta, neblogai susijungė tarpusavyje.


Restorane-picerijoje „Geri laikai“ ragavome picą su chorizo ir plėšyta jautiena, lėto kepimo jautienos kulninę bei kreminę moliūgų sriubą.

Moliūgų sriuba buvo patiekta per keletą minučių ir lėkštėje atrodė nepriekaištingai. Tiršta, ryškiai oranžinė, gardinta kepintomis moliūgų sėklomis bei baltos duonos kubeliais. Maloni buvo ne tik sriubos išvaizda, bet ir jos skonis bei tekstūra. Tiesa, papildomai mums prireikė druskos, tačiau jos stygių vertinu geriau nei perteklių.


Lėkštė, kurioje buvo patiekta jautienos kulninė, atrodė itin didelė ir gausi. Ji buvo pilna skirtingų spalvų, tekstūrų, aromatų. Juos kūrė šalia mėsos patiekti įvairūs ingredientai: žaliųjų žirnelių tyrė, demi-glace padažas, mėlynoji bulvė, orkaitėje keptos morkos, pankoliai, vyšniniai pomidorai.
Ėmusi ragauti mėsą supratau, jog ji paruošta labai gerai, tačiau valgydama daržoves, lėtai keptos jautienos skonį greitai pamiršau. Pirmomis natomis šio patiekalo ansamblyje grojo žalieji žirneliai, pankolis, svogūnai. Manau, jog tokio plataus daržovių asortimento minkštai jautienos kulninei buvo per daug. Skirtingi skoniai maišėsi, o ne harmoningai jungėsi tarpusavyje.

Pica su chorizo ir jautiena buvo kvapni ir traški, su viršuje išsilydžiusiu tąsiu sūriu. Valgydama ją galėjau aiškiai jausti pikantiškos chorizo ir švelnios jautienos skonį. Gaivos suteikė švieži rukolos lapeliai. Tačiau nepasakyčiau, jog ragautą picą norėtųsi vadinti išskirtine. Tai buvo tiesiog gardi pica. Tokia, kokią gali sutikti daugelyje, kokybiškas itališkas picas gaminančių picerijų. „Geri laikai“ restorane patiekiamos maisto porcijos man pasirodė išties didelės - įpusėję pietus jau galvojome apie jų pabaigą ir viso lėkštėse esančio maisto suvalgyti nepajėgėme.


Teigiamą atmosferą „Geruose laikuose“ kūrė mielas ir komunikabilus aptarnaujantis personalas, neįpareigojanti aplinka ir spalvingas valgiaraštis. Skonio derinių, dėl kurių norėčiau čia sugrįžti dar reikėtų paieškoti, tačiau šią vietą giriu už drąsą eksperimentuoti, norą savo lankytojams atiduoti viską, kas geriausia.

Džiaugsmas

Restoranas „Džiaugsmas“, mano smalsumą žadino jau kurį laiką. Nekantravau sužinoti, kuo išskirtinis čia ruošiamas maistas, tačiau išbandžiusi šią vietą, pilno įspūdžių „lagamino“ su savimi neparsinešiau.

Ragavome bene populiariausius „Džiaugsmo“ patiekalus. Užkandžiui išbandėme starkio spurgas su peletrūnų ir kiaušinių padažu. Pagrindiam patiekalui - klasikinį kiaulienos karbonadą, patiekiamą su sviesto ir žolelių padažu, raugintais agrastais, bulvių šimtalapiu, burokėliais, krienų kremu. Desertui - varškės spurgytes su sūdytos karamelės padažu.

Maistas, kurį ragavome atrodė nepriekaištingai. Pliusą skyriau ne tik jo pateikimui, bet ir itin dailiems, kartu su moderniu, tamsiu ir šiuolaikišku interjeru koreliuojantiems indams. Kalbant apie maistą, skoniu nustebino tik užkandis. Juodos spalvos starkio spurgos kartu su šalia patiektu, puriu peletrūnų ir kiaušinių padažu tirpo burnoje.


Karbonadas ir varškės spurgos taip pat buvo gardūs, tačiau neįsimintini šio restorano patiekalai. Sugrįžusi čia dar kartą, jų pakartoti nenorėčiau. 
Atsižvelgiant į tai, jog „Džiaugsmas“ geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtuke puikuojasi pirmojoje vietoje, tokių atsiliepimų kaip „skanus, bet neįsimintinas“, „nenorėčiau pakartoti“ - ištarti nesitikėjau.


Mo bistro

Trumpas ir aiškus pavadinimas - „Mo bistro“ veikiausiai pažįstamas daugeliui vilniečių. Juk tai - vieno lankomiausio ir moderniausio Vilniaus muziejaus dalis, kasdien sulaukianti didelio srauto smalsių lankytojų žvilgsnių.
Užsukę sekmadieni pietums, staliuko iš anksto nerezervavome ir, abejoju, ar toks poreikis nuolat besikeičiančiame „Mo bistro“ svečių sraute atsirastų. Restorano erdvė ganėtinai didelė, čia laisvai tilps nemenka meno mylėtojų grupė. Ir dar liks keletas staliukų atsitiktinai užsukusiems.


„Mo bistro“ meniu nebuvo labai platus, tačiau pritaikytas ir vegetarams, ir žuvies mylėtojams, ir mėsos valgytojams. Tiesa, akimis perbėgusi užkandžių skiltį pamaniau, jog ši labiau tinkanti vakaro ragavimams. Žinoma, keptas „Camembert“ sūris, alyvuogių rinkinys bei antienos kepenėlių užtepėlė kartu su vyno taure derėtų ir šventinių sekmadienio pietų metu, tačiau neabejoju, jog norintys greitai ir kokybiškai papietauti, apsistos ties sriubomis ar salotomis. Užkandį rinkomės tarp moliūgų sriubos su vėžių uodegėlėmis ir vegetariškos miško grybų sriubos. Vis dėlto, neatsispyrėme upių gėrybėms ir nusprendėme išbandyti kiek netradicinį derinį - moliūgų sriubą su vėžių uodegėlėmis.
Iš žuvies skilties išsirinkome lašišos kepsnį su aštriu mango čatniu, o iš mėsos - plėšytos jautienos burgerį.

Moliūgų sriubos su vėžių uodegėlėmis pateikimas nebuvo įmantrus, tačiau jam to ir neprireikė. Svarbiausias čia buvo skonis. Netradiciniu ingredientu gardinta moliūgų sriuba nubraukė visus anksčiau mintyse šmėsčiojusius būkštavimus dėl pernelyg kuklaus užkandžių pasirinkimo. Paragavusi šios sriubos pamaniau, jog užkandžių skiltyje galėtų pasilikti vien tik ji. Vėžių uodegėlės tirštai ir gardžiai moliūgų sriubai suteikė nepaprastai malonaus, šiek tiek sūraus ir pikantiško skonio. Toks aromatingas ir gardus priedas tobulai tiko šios rudens daržovės spalvų ir skonių paletėje.


Ant stalo atkeliavusi lašiša buvo blizgi, rausva ir, iš pažiūros - sultinga. Apsupta daugybės garintų daržovių ir salstelėjusio, mano suvokimu - nelabai aštraus mango padažo. Paragavusi žuvies tik įsitikinau, jog ji paruošta idealiai. Sultinga, neperkepta ir neužgožta gausiu kiekiu prieskonių. Toks natūralus žuvies skonis sudarė puikią sąjungą su saldžiu mango čatniu. Tiesa, nors esu prisiekusi daržovių mylėtoja ir valgytoja, šioje lėkštėje jų buvo kiek per daug. Akimirką nuo ankštinių pupelių, moliūgų gabalėlių ir cukinijų jaučiausi persivalgiusi, tad visų daržovių neįveikiau.


Tačiau burgeris su plėšyta jautiena nebetęsė vien tik gerais įspūdžiai pripildyto pasakojimo. Nenuostabu, keliaudami į „Mo bistro“ nesitikėjome gauti specializuotam mėsainių restoranui prilygsiančio kūrinio. Tačiau tuo pat metu vylėmės paragauti ką nors labiau įsimintino. Nors burgerio mėsa buvo minkšta ir gardi, patiekalą prastino ganėtinai didelė ir stora bandelė. Jos perteklių teko nustumti į šalį - tik taip galėjome geriau pajausti visų mėsainio ingredientų skonį. Didžiausiu šio patiekalo pliusu įvardinčiau šalia patiektas traškias, ne prėskas keptas bulvytes.


KLAIPĖDA

A casa mia

Ar kada nors susimąstėte, kaip puiku būtų nors akies krašteliu žvilgtelėti ar net pačiam atsidurti svetingumu garsėjančių italų namuose, kai jie vakarieniauja? Nė neabejoju, prisėsti prie valgiais nukrauto stalo būtumėte pakviestas akimirksniu.
Tokia mintis - visai ne utopinė. Galimybę pabuvoti itališkuose namuose, net neišvykstant už Lietuvos ribų, siūlo šiltu itališku pavadinimu „A casa mia“ (liet. mano namuose) pasivadinęs restoranas, pačiame Klaipėdos centre.

Palei judrią pagrindinę Klaipėdos gatvę išdėstyti „A casa mia“ lauko staliukai ir kėdės užsukti kvietė jau kurį laiką. Aplankyti šį restoraną ir taip numalšinti savo smalsumą pavyko vieną vėlyvą ir šaltą rudens vakarą.


Paprastu ir nuoširdžiu bendravimu mus papirkusi restorano darbuotoja jokio popierinio valgiaraščio neatnešė. Tą vakarą gaminamus patiekalus pristatė savais žodžiais, atsižvelgdama į mūsų norus. Galbūt todėl išsirinkti taip paprastai, bet patraukliai apibūdintus patiekalus buvo išties nesudėtinga.

Vėlyviems pietums nusprendėme išbandyti jautienos antrekotą su šviežių daržovių salotomis ir naminius rankų darbo makaronus su kasikiniu pesto padažu.
Mus aptarnavusi mergina dar rekomendavo paragauti užkandžių - itališko sūrio ir kumpio rinkinį. Vėliau supratau, jog tai - „A casa mia“ vizitinė kortelė, kuria vakarienę pradėjo bene visi restorane pagrindinių patiekalų laukiantys svečiai.

Įdomu tai, jog šiame, itališkame restoranėlyje neturėjome nė menkiausio noro klausinėti apie detales. Mums nekilo abejonių, ar patiektas sūris atitiks mūsų skonį ir ar vynas iš tiesų bus toks, kokio pageidavome. Nuo pat pradžių natūraliai susiformavęs pasitikėjimas namų šeimininku, nedingo visą vakarą.

Ant stalo patiektas itališko sūrio ir kumpio rinkinys žadino apetitą. Lėkštėje buvo dailiai išdėlioti trys skirtingų skonių ir tekstūrų sūriai. Ragaudami galėjome juos palyginti tarpsuavyje ir išsirinkti labiausiai patikusį. Tiesa, tai padaryti išties nelengva, mat „A casa mia“ tiekiami sūriai - puikios kokybės ir išskirtinio, įprastoje parduotuvėje nesutinkamo skonio. Šalia dar buvo patiekti šviežūs ir minkšti kumpio bei saliamio gabalėliai. Kartu su sūriu, medumi, baltos duonos riekelėmis ir traškiomis lazdelėmis toks užkandžių rinkinys sukūrė puikų vakarienės startą.



Pliusą norisi skirti ir maisto patiekimo laikui - patiekalai vienas po kito sekė ne per lėtai ir ne per greitai. Užkandį ragavome neskubėdami, o po jo dar turėjome keletą minučių atsikvėpti. Vakarienės eiga iš tiesų priminė buvimą namuose - jauku, ramu, norisi pasilikti.

Pagrindinius patiekalus ant stalo patiekė atviroje restorano virtuvėje besidarbuojanti mergina. Malonu maistą gauti iš jį gaminusio žmogaus rankų, - pamaniau. Jautienos antrekotas atrodė nepriekaištingai. Vien tik žvilgtelėjusi į jį galėjau pasakyti, jog mėsa bus itin minkšta ir sultinga. Šalia patiektos pomidorų ir gražgarsčių salotos lėkštei suteikė daugiau spalvų, o patiekalui - gaivos ir skonio. Restorano darbuotoja prie jautienos dar pasiūlė atnešti duonos, tačiau jos man neprireikė - minkštos mėsos skoniu norėjosi mėgautis be jokių papildomų priedų. Jam, atrodo, netrūko nieko - nei prieskonių, nei minkštumo. Jautienos skonį puikiai papildė šviežios salotos, gardintos alyvuogiu aliejumi ir salstelėjusiu balzaminio acto kremu.

Makaronai su pesto padažu buvo nusidažę švelniai žalia spalva ir, žinoma, kvepėjo aromatinguoju pesto. Jų skonis buvo ypatingai švelnus. Dar daugiau aromato šiai itališkai pastai suteikė kietasis sūris. Tarpusavyje persipynusios naminių makaronų „virvelės“ pesto pastai suteikė malonios tekstūros.

Itališką vakarienę užbaigėme puodeliu espresso. Šį kartą neatsispyrėme nei kavai, nei naminiam itališkam desertui - tiramisu. Sulaukę kavos ir vėl jautėmės lyg atvykę pasisvečiuoti pas mamą: ant stalo čia patiekiamas visas espresso kavinukas, du maži puodeliai ir ąsotėlis šilto pieno. Tokia vakarienės pabaiga man priminė mažytį kavos spektakliuką. Kava buvo gardi, ne per silpna, priminė kadaise italų namuose Romoje ragautą espresso. Malonias vakarienės emocijas vainikavo šviežias tiramisu: nors deserto pagrindą sudarantys itališki sausainiai buvo kiek per „šlapi“, šalto ir švelnaus kremo skoniui priekaištų neturėjome.


Tokia kontrastinga ir įdomi buvo rudens-žiemos gastronominė kelionė. Ką įvardinau geriausiais 2019-ųjų metų atradimais, papasakosiu netrukus.

Contact me: g.gumuliauskyte@gmail.com
Follow my blog on: instagram and facebook.

Komentarai