Everyday Life. Autumn Blossom. Vilnius

Dar visai neseniai pasakojau draugei, kaip gera ir šiek tiek nostalgiška prisiminti dalykus, kurie vyko vos prieš metus. Truputį papasakosiu ir jums.
Prisimenu praėjusį rudenį, kai lauke būdavo taip šalta, jog pabusdavau ledine nosimi, o vakare vieną po kitos gerdavome arbatas ir sėdėdamos virtuvėje kepdavome kepinius su medumi ir sviestu. Gurkšnodamos tą vakarinę arbatą mes planavome kelionę į Paryžių. Ir dar N dalykų, kuriuos darysime, ateinantį mėnesį.

Plaukus lauke taršydavo negailestingas vėjas ir ryte, norint susirasti puodelį kavai, reikėdavo įsijungti šviesą. Tačiau visas tas šaltis ir rudens tamsa buvo vieni niekai palyginus su šiluma viduje, kuri kaskart versdavo mane nusišypsoti. Skraidyti. Trijų valandų miego užtekdavo tam, kad visą dieną darbe išlikčiau žvali ir gyvybinga - veikdavo tas nenuorama laimės hormonas ir gėlių puokštė, kurią norėjosi saugoti lyg trapiausią relikviją. Taip ir bėgo tos šaltos rudens dienos. Rytinio šaltuko pasižnaibymais ir laukiamiausiais vakaro apkabinimais.


Dabar keista ir nuostabu suvokti, jog praėjo jau (o gal vertėtų sakyti "tik") vieneri metai nuo to laiko. Rytais ir vėl mane kutena tas ryto šaltukas, bet vakarais šildo jau nebe tie patys dalykai. 
Obuolių pyragas, arbata, jaukiausi pokalbiai su draugėmis ir ramybė yra tie kiti nauji, mano šilumos šaltiniai. Viskas kitaip, bet viskas tik į gera, sakau sau kas kartą prieš užmigdama. 
O kitą dieną, eidama nuostabiausiomis Užupio gatvelėmis, negaliu nepastebėti, kaip čia sava, jauku ir ramu. Tiesiog kvepia ramybe ir gražiausiais naujais gyvenimo horizontais. Ir ar galima dėl tokių akimirkų nesidžiaugti gyvenimu? Tiesiog neįmanoma.


Follow my blog on: instagram and facebook.

Komentarai